Man buvo vos penkiolika, kai pas mane atsidūrė mano pirmieji žiūronai. Esu be galo dėkingas savo tėvui, kad tada man juos padovanojo. Dar ir dabar turiu tą nepaprastą aistrą sekti gyvūnus. Net kai ant kaklo nekabo žiūronai, net kai einu ne mišku, o kokiu kaimo vieškeliu, parku ar net paprasčiausiai miestu, aš visada kažkokioje periferinėje regoje stebiu aplinką ir reaguoju į tai, ar kur nors aplink nėra gyvūnų. Jeigu tik kas sujuda, aš į tai reaguoju pirmas. Turiu beveik tokią pačią regą, kaip ir budriausias miško žvėriukas. Nenuostabu, kad kažkada senovėje tiek daug laukinių gyvūnu sugebėjo išnaikinti žmogus. Šiuolaikiniai žmonės jau nebegali patys pastebėti gyvūnų, reikalingi ir detektoriai, ir žiūronai, ir automato taikikliai. Bet seniau žmonės tiesiog patys matydavo. Man žiūronų turėjimas išlavino galimybę gamtoje matyti daugiau negu įprastam žmogui.
Pirmieji žiūronai
Gerai prisimenu, kaip per aštuntąjį gimtadienį tėvas kaip tik turėjo eiti į medžioklę. Jis man padovanojo žiūronus ir vedėsi kartu. Padovanojo ne kokius nors naujus, žvilgančius ir dar su etiketėmis bei kainomis, o kito seno žvejo ir medžiotojo žiūronus. Man tai dar labiau patiko, nes atrodė kaip rimtas daiktas, o ne koks nors šviečiantis vaikų žaislas. Juk aš ir buvau vertas tikro vyriško prietaiso, su kuriuo galėčiau daryti rimtus žygius į miškus. Tas kartas miškuose buvo toks ypatingas. Pamatydavau kažką sujudant krūmuose, tada prisidėdavau žiūronus prie akių ir matydavau visai ne tą vietą, į kurią žiūrėjau, o kažkokią visai kitą, o tos net nerasdavau – taip būdavo priartintas vaizdas. Vėliau, laikui bėgant, išmokau juos taip susireguliuoti, kad galėdavau pirmiausiai matyti viską pro stiklą iš toliau, o paskui po truputį tai priartėdavo.
Vaizdas iš krūmų
Taigi, tada pradėjau stebėti gyvūnus. Kitaip nei tėvas, niekada netroškau į juos šauti ar kitaip pakenkti. Mane tiesiog kerėdavo jų grožis ir to pakakdavo. Būdavo nepakartojama, kai išgirdęs miške kalima, nustatydavau, iš kurios pusės sklinda garsas, ir sugebėdavau prisitraukti spalvingo genio siluetą. Plunksnos visu savo gražumu atsidurdavo mano vaizde. Tai būdavo tikrai jaudinantis dalykas. Juk taip nuostabu staiga pradėti matyti viską labai gražiai, iš arti. Net ir dabar kartais mieste pasinaudoju žiūronais, kai noriu prisitraukti kokią nors katę, matomą lauke, einančią pievele, gamta yra mano įkvėpimo šaltinis.